Griuvėsiai Subačiaus gatvėje

Važiuojant pro Markučius neretas pastebi įspūdingų gabaritų senovinį mūrinį pastatą, apraizgytą mediniais pastoliais. Pastato dabartinis adresas yra Subačiaus g. 83. Apie šį mistinį objektą informacijos yra mažai. Naršant internete paaiškėjo tokie faktai: tai gamybinės paskirties objektas, stovintis ant 56 arų sklypo, kuris šiuo metu yra parduodamas ir yra vertinamas 8,5 mln. litų. Statinio amžiaus tiksliai nustatyti nepavyko, tačiau yra žinoma, kad jis yra 1860 – 1914 metų periodo ir yra įtrauktas į InterSAVE sistemą. Tikslios pastato paskirties sužinoti nepavyko. Vieni teigia, kad tai buvusi lentpjūvė, kiti teigia, kad plytinė, treti – alaus darykla. Gali būti, kad paskirtis keitėsi laikui bėgant. Pastato būklė itin prasta – tiksliau avarinė. Pastato fasadas jau daugelį metų stovi apsuptas svyrančių pastolių, kurie laukia savo griuvimo dienos. Perdengimai, sienos, stogas ir laiptai daugelyje vietų sugriuvę todėl viduje be galo daug plytų ir kitų nuolaužų. Vaikščioti pastate ar šalia jo po pastoliais nėra saugu. Kiek geresnės būklės yra pagalbinės patalpos, bet jas vietiniai gyventojai pavertė sąvartynu, kuris greitai pildosi ir įeiti nėra taip lengva ir malonu. Didelė pastato dalis išlikusi autentiška, tačiau yra ir sovietų laikų priestatų bei „korekcijų“, kaip antai garažai ar kitos pagalbinės patalpos. Remiantis nekilnojamojo turto bendrovės skelbimu, parengtas rekonstrukcijos projektas, pagal kurį bus pastatyti ~ 6000 kv.m gyvenamosios paskirties pastatai.

Daugiau informacijos:

http://www.paveldas.vilnius.lt/objektas.php?ID=6609&nID=22362&gID=18

http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=2167

http://www.inreal.lt/nauja_statyba/68

Pučkorių patrankų liejykla

Pučkorių patrankų liejykla, o tiksliau jos pamatai bei griuvėsiai yra Pavilnių regioniniame parke, ties Vilnios kilpa, visai netoli Pučkorių atodangos. Likusi iškasto vandens kanalo atkarpa bei masyvių akmeninių sienų likučiai byloja apie svarbų strateginį objektą, stovėjusį čia daugiau kaip prieš keturis amžius. Deja bėgant laikui bei keičiantis statinio paskirtims, autentiškas pastatas sunyko beveik iki pamatų. Tiesa, šalia dabar stovi gerokai „jaunesni“ pastatai, priklausę čia veikusiam fabrikui. Pastarieji yra visiškai neprižiūrimi. Matyt jie yra vis dar valstybės, o ne privačiose rankose todėl dėmesio sulauks negreit.Į visas patalpas šiuo metu įėjimas yra atviras, todėl čia stipriai pasidarbuota vandalų bei ilgapirščių. Viskas kas buvo bent kiek vertinga jau seniai išnešta. Metalinės konstrukcijos, vamzdžiai, elektros instaliacijos elementai, bei kiti metaliniai daiktai nupjauti ir išvežti. Dar prieš pusmetį kieme stovėjusio sunkvežimio kėbulo dabar jau nėra – pavirto keliais šimtais litų metalo supirktuvėje. Pastate galima atpažinti kai kurias cechų, administracines, gyvenamąsias ir kitas patalpas. Pastate įrengti krovininių automobilių garažai su remonto dirbtuvėmis, sandėliai, rusys. Stebėtinai gerai išsilaikiusios patalpos antrajame aukšte. Čia būta biurų arba gyvenamosios patalpos. Nepaisant to, kad laiptus į šias patalpas yra apraizgęs didelis medis (matosi kiek laiko šie pastatai neprižiūrimi) – antrajame aukšte kambariuose dar puikiai išsilaikiusios sienų dailylentės bei kita vidaus apdaila. Be abejo šis privalumas nebuvo nepastebėtas – aptikome benamių įkurta „vasaros rezidencija“. Kitas patalpas nuniokojo ne tik žmonės bet ir klimato sąlygos. Temperatūrų svyravimas ir drėgmė stipriai ardo pastatus ir daro juos nesaugiais. Statiniuose, kuriuose perdengimai tarp aukštų yra medinai, drėgmė bei varvantis stogas padarė daug žalos. Perdengimai beveik supuvę, o stogo apšildymas net įgriuvęs su visa apšildymo medžiaga – perlitu. Vienos patalpos tapo paukščių prieglobsčiu, kitose, kaip minėta, kartais glaudžiasi benamiai.

Artileriniai įtvirtinimai

Vilniaus mieste bei aplink jį gausu gynybinių įtvirtinimų, likusių nuo karo. Dauguma jų pastatyti lenkų iniciatyva, norint Vilnių apsaugoti nuo puolimo paverčiant jį tvirtove. Dabar šie objektai niekam nepriklauso ir stūkso nenaudojami. Kai kurie yra užrakinti ar užvirinti, kiti – atviri. Remiantis Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos skelbiama informacija, ruošiamas bendras šių įtvirtinimų panaudojimo planas.

Mūsų kūrybinė – ekspedicinė grupė surengė išvyką į vieną, turbūt geriausiai visuomenei žinomą, objektą – Belmonto parke įrengtus artilerijos įtvirtinimus. Įtvirtinimai stūkso šalia Pučkorių atodangos ir yra nesunkiai aptinkami. Priėjus prie įtvirtinimų mus pasitinka parko direkcijos parūpinta informacinė iškaba apie Vilniuje esančius įtvirtinimus. Vienas požeminių įtvirtinimų įėjimas yra visai arti tako, kitas – kiek toliau miške ir sunkiau pastebimas. Įlindus į vidų matome tipišką vaizdą, būdingą tokioms apleistoms vietoms. Drėgmė, pelėsiai, purvas, šiukšlės bei aprašinėtos sienos – nieko stebinančio. Leidžiantis laiptais žemyn galima pajausti, kad laiptai yra gerokai sudilę – matyt vaikščiota čia buvo daug. Vos nusileidus pastebime, kad esame gana giliai po žeme ir dienos šviesa čia jau beveik neprasiskverbia. Nuo čia prasideda tiesus, siauras tunelis iki kito įtvirtinimų įėjimo. Kiek nejaukiai tunelyje sklinda praeivių balsai, kurių aidas prasiskverbia pro vieną iš įėjimų. Labai nustebino tai, kad pats tunelis, priešingai nei jo įėjimai, yra švarus. Prieš dešimt ar daugiau metų vienas iš tunelio galų buvo užverstas smėliu ir norint praeiti tekdavo šliaužti palei lubas. Šiandien smėlio nė kvapo. Matyt šie požemiai nėra tokie apleisti kaip atrodo. Vis dėlto kažkas pasirūpino, kad turistai ir įvairūs smalsuoliai galėtų saugiai, be vargo čia įeiti.

Senoji centrinė Vilniaus elektrinė

Šalia Mindaugo tilto esanti Vilniaus elektrinė – reikšmingas statinys senajam Vilniui. Ji buvo atidaryta 1903 m.ir kainavo 680 000 rublių. Elektrinė buvo dviejų dalių, kurios turėjo skirtingą architektūrą. Pastato dalys buvo vieno ir trijų aukštų. Vieno aukšto pastate veikė mašinų salė ir katilinė. Trijų aukštų pastato pirmame aukšte įrengta elektrinės raštinė, antrame – elektrinės viršininko, vyr. mechaniko ir vyr. energetiko butai, trečiame – akumuliatorių baterija pusrūsyje – penki butai žemesnio rango personalui. Pastačius Elektrėnų elektrinę, Vilniaus elektrinė prarado svarbą elektros energijos tiekimo sistemoje ir 1998 m.galutinai nutraukė veiklą. Tai pirmoji viešoji elektinė tiekusi elektros energiją gyventojams, gatvių apšvietimui bei pamonei.

Elektrinės simboliu laikoma skulptura, dar dabar išlikusi ir tuo išskirianti buvusios elektrinės pastatą iš kitų. Skulptoriaus A.Balzukevičiaus skulptūra „Elektra“ vaizduoja moterį su laurų vainiku ant galvos, dešinėje rankoje laikančia žibintą su elektros lempute, o iškelta kairiąją ranka skelbiančia naujos – šviesos eros pradžią.

Centrinė elektrinė tapo vietinės reikšmės technikos istorijos paminklu – šiuo metu joje įsikūręs energetikos muziejus. Be to, apleistuose elektrinės patalpose karts nuo karto rengiami masiniai renginiai jaunimui, tokie kaip: “1 Gram of Eros“ ar “Kunigunda Lunaria 2007“.

“Skaiteks“ metamorfozės

Pilnas “Skaiteks“ gamyklos pavadinimas – Valstybinė Vilniaus elektros matavimo technikos gamykla “Skaiteks“. Nuo 1974 metų gamykla specializuojasi skaitliukų gamyboje. Netrūkus prasidės unikalaus projekto veikla – istoriniame Vilniaus priemiestyje esanti uždara pramoninė zona pirmą kartą bus konvertuojama į gyvenamąją ir daugiafunkcinę teritoriją, atvirą miestui ir miestiečiams. Teritorija driekiasi abipus Aukštaičių gatvės. Iš Šiaurės ją supa Vilnia, iš pietų – Paupio gatvė. Šiuo metu ten stovi buvusios „Skaiteks“ gamyklos pastatai. Buvusios „Skaiteks“ gamyklos plėtros vizijos pradėtos kurti dar 2005 metais. Tuomet ir kilo mintis plačiau pažvelgti į plėtojamą teritoriją, pasitelkti didesnį nuomonių, patirties ir išraiškų spektrą.Visa zona pakankamai gerai saugoma, kameros pastatytos vos ne ant kiekvieno kampo, prie įėjimo pasitinka apsaugininkai, iš kitų saugomos teritorijos pusių stovi saugos tarnybos mašinos. Deja, apsaugos darbuotojai uždraudė fotografuoti teritorijos viduje, tačiau pasivaikščioti po teritoriją visgi leido. Sužinojome, kad po gamyklos teritorija yra bunkeris (galbūt jų net keletas), tačiau juose mums tikriausiai jau niekada neteks pabuvoti.

Namas Nemenčinės plente

Vienas iš pagarsėjusių neįprastais reiškiniais namų Vilniaus apylinkėse yra namas prie pat Nemenčinės plento. Miške stūksantis medinis namukas, visai šalia Ežerėlių stotelės jau ilga laiką neturi savo šeimininkų. Sakoma, jog šiame name kažkas pasikorė ir todėl vyksta neįprasti reiškiniai, trūkdantys žmonėms ramiai gyventi. Kas nusiperka šį namą- iškart vėl parduoda. Atsuk čiaupą – pasigirsta moters aimanos. Naktį nei iš šio, nei iš to su visais rėmais išlekia langų stiklai. Įstato juos – vėl išlekia. Krinta ir dūžta indai. Panoro žmonės nupjauti keletą pušų prie namo – motoriniai pjūklai neužsiveda, o kai pagaliau užsivedė, papjauti medžiai griuvo tiesiai ant pjovėjų. Besilankant name nieko neįprasto nepastebėta. Viduj daug šiukšlių, senų drabužių, stiklinės bei plasitikinės taros, maisto atliekų,- matosi, jog kartais čia užklysta benamiai. Namas turi 3 įėjimus iš kurių patenkama vis į skirtingus kambarius, nesueinančius į vieną. Įdomiai atrodo betoniniai laiptai galinėje namo dalyje, esantys per 2-3 metrus nuo pačio namo, ir visiškai nesusijungiantys su juo.

Antakalnio 25

Vieną saulėtą rudens dieną išsiruošėme į pirmąją pažintinę ekskursiją. Legendų, mitų apipintas namas Antakalnio g-vėje 25 pasirodė tinkamiausiu objektu pradedant blogą apie pamirštas, apleistas Vilniaus vietas. Tai yra kone daugiausia kritikos, diskusijų sulaukusi vieta Vilniuje. Žinoma, kad po visą Sapiegos teritoriją, yra trijų lygių kanalai, jungiantys visus teritorijoje esančius pastatus. Manoma, kad 1979 metais, buvo sunaikinti antrojo ir trečiojo lygio kanalai, jungiantys pagrindinius pastatus ir turintys slėptuves. Buvo palikti tik pirmo lygio susisiekimo kanalai. Kai kurie netgi tvirtina, kad yra dokumentai, patvirtinantys, kad ten buvo atliekami bandymai su žmonėmis. Naivūs Antakalnio vidurinės mokyklos mokiniai, esančios priešais apleistą namą tvirtai tiki, jog dviejų aukštų pastatas, turi 4 aukštų požemius, kuriuose skalbyklos priedanga veikė laboratorija. Čia neva atlikdavo žiaurius tyrimus su vaikais ir gyvūnais. Nukirsdavo vaikams galūnes ir prisiūdavo gyvūnų, tikrino kiek laiko išgyvens. Name apsilankę žmonės pasakoja istorijų apie pamatytus vaikus – kankinius, prašančius pagalbos. Po lankymosi name, kai kuriuos lydi nesėkmės, sapnuojami košmarai, atsiranda paranoja. Interneto platybėse galima rasti net tokią istoriją: prieš kelerius metus smalsumo vedami tos pačios mokyklos mokiniai užklydo į namą ir rado jame baisių kankintų vaikų nuotraukų bei įvairių tyrimams nauduotų instrumentų, kuriuos speciali Aro tarnyba vėliau išvežė ir sudegino. Kai kurių skeptikų nuomone, didžioji dalis čia aprašomu įvykių yra pats didžiausias šlamštas. Tačiau, kai kurie žmonės žiūri į tai truputį rimčiau: 1995 metais buvo bandoma gilintis į pastato istoriją, ir ten atliekamą veiklą, tačiau gautas nurodymas iš „aukščiau“ sustabdė tyrimą, ir ta mintis buvo palaidota. Šiuo metu pastatas yra pusiau sugriautas, vietoj langų ir dūrų žiojėja skylės, antro aukšto beveik nėra, viskas išgriauta, sienos aprašytos pertraukų metu čia apsilankančių mokinių, o laiptai vedantys i požemius užpilti smėliu. Jokių vaiduoklių, laboratorinių kankinių – nieko, patvirtinančio bent vieną iš pasakojimų… Gal būt tai tik žmonių prasimanymai, gandai, baimė, juk nėra tikslių faktų įrodančių šiuos dalykus.