Geležinis kablys – buvę geležinkeliečių rūmai

•2007 lapkričio 28 • 14 Komentaras

Prie pat stoties rajono, Kauno gatvėje į akį krenta didžiūlis apleistas pastatas – buvę geležinkeliečių rūmai, jaunimo praminti “Kabliu”. 1956 m. pastatyti daugiau nei 3200 kvadratinių metrų ploto rūmai yra sovietinės epochos simboliu. Pastatas žinomas buvo ne tik sovietmiečiu, bet ir 2-oje 90-ųjų pusėjė mėgiamas neformalaus jaunimo. Nuo 1997 metų pastate įsikūrė alternatyvios muzikos mėgėjų susibūrimo vieta – klubas „Geležinis kablys“, kuris kėlė pareigūnų susirūpinimą dėl saugumo bei neva jame platinamų narkotikų.. Po rūmuose įvykusių kelių gaisrų, pastatas uždarytas jau keletą metų, tačiau net ir praėjus ilgam laiko tarpui, jis nėra užmirštas – šiais metais jame vyko elektroninės muzikos renginys“1 Gram of 2009”. Čia buvo planuojama įgyvendinti ir kitą renginį, skirtą besidomintiems alternatyvia muzika “Terraport”, tačiau dėl patalpų būklės, leidimas rinktis Geležinkėliečių rūmuose nebuvo suteiktas. Kaip teigiama šiuo metu pastatas yra avarinės būkles ir nežinia kada jame bus pradėtas remontas- tikėkimes šis architektūros šedevras kada nors atgis ir vėl surinks jį pamėgusį jaunimą.

Apie “Geležniame kablyje” vykusį gaisrą:

http://new.tv.lt/mconsole.asp?id=DAD1199D-BAD4-4FDF-80BE-4C4297EA8C50

Geležinis kablys

Reklama

Sapiegų rūmai

•2007 lapkričio 26 • 12 Komentaras

Pro pagrindinius vartus iš Antakalnio gatvės pusės veda alėja link buvusių Sapiegų rūmų. Vienintelis brandžiojo baroko (XVII a. paskutinis dešimtmetis) rūmų ansamblis išlaikęs pagrindinius teritorijos kontūrus ir svarbiausius ansamblio kompozicijos elementus šiuo metu stovi išdaužtais langais, užkaltomis durimis, apaugęs medžiais ir krūmokšniais. O kadaise, tiksliau 1691 m.čia gyveno viena didingiausių LDK šeimų – Sapiegų šeima, turėjusi 8 ha parką aplink rūmus. Rūmus juosė tvora su dvejais barokiniais vartais, kurie yra išlikę iki šiol. Dabartinę išvaizdą rūmai įgavo XIX a. viduryje po rekonstrukcijos, kadangi per sukilimą 1794 m. rūmai buvo sužaloti. Istorijos bėgyje čia buvo ligoninė, karo mokykla, kareivinės. Rūmų fasadai, nors ir perdirbinėti, vieni iš nedaugelio Lietuvoje išlaikė brandžiojo baroko formas ir itin vertingą skulptūrinį dekorą. Šiuo metu parko teritorijoje yra ligoninė, gyvenamieji namai ir kiti statiniai. Mūsų žiniomis apleisti Sapiegų rūmai priklauso Turto fondui. Labai gaila, kad valstybė nesirūpina šiuo nuostabiu kultūros paveldu.

Buvęs karininkų bendrabutis

•2007 lapkričio 25 • 14 Komentaras

Vieną, gana ankstyvą sekmadienio rytą mūsų komanda nusprendė aplankyti apleistą karininkų bendrabutį. Sužinoję pastato koordinates, patraukėme į Antakalnį, o tiksliau – į Sapiegos g. 19 stovintį daugiaaukštį statinį. Kiek teko girdėti, šis objektas būdavo prisimenamas tik tais atvejais, kai jame kildavo gaisras, žūdavo ten gyvenęs žmogus ar įvykdavo koks kitas nelaimingas atsitikimas. (Daugiau informacijos apie gaisrą pastate čia: http://alfa.lt/straipsnis/140210). Stebino tai, kad tokio dydžio pastatu niekas nesirūpina.. Juk ir vieta nebloga, o ir bendrabučio panaudojimo galimybės nemenkos..? Tačiau mus pasitiko tik tušti langai bei užrakintas įėjimas. (Na, nebūtumėm mes, jei nerastumėm, pro kur įsmukti nepastebėtiems.) Apsižvalgę ir apsvarstę kelias galimybes, pasirinkome pačią saugiausią: lipti pro išdaužtą langą, nes šansas leistis šlapiu sniegu padengta siena į kelių metrų gylį neatrodė labai viliojantis! Todėl taip ir padarėme. Panaudoję „išskirtinius“ alpinizmo gabumus įsigavome vidun. Bendrabutis pasižymi aiškia ir suprantama struktūra: visuose aukštuose išsidėstę koridoriai ir daugybė kambarių. Pačiame pirmajame radome visko, ko būna apleistose vietose: stiklų, remonto likučių, statybinių nuolaužų, šiukšlių ir panašių dalykų. Tačiau toliau darėsi įdomiau..Neapleido nuojauta, kad pastatas nėra toks jau negyvenamas, įspūdį stiprino patys įvairiausi garsai. Kažkur lašėjo vanduo, pro tuščius langus girdėjosi triukšmas iš gatvės, vaikštant traškėjo visokios nuolaužos. Baisiausia, kad pastatas tikrai labai didelis ir niekad negali būti tikras, ką rasi kitame kambaryje.. Pakilus į trečią aukštą mus pasitiko aštrus alkoholio tvaikas ir tapo aišku, kad gandai apie tai, jog šis pastatas – puikus valkatų prieglobstis pasitvirtino. Vaizdas išties pribloškiantis…pasirodo, kad dabartiniai bendrabučio gyventojai jau pradėję pasiruošimą žiemai. Radome apšiltintą ir paslėptą patalpą, tikriausiai skirtą miegojimui, o kiek tolėliau ir likusią „buto“ dalį. Ant sienos juodavo buvusio gaisro požymiai, šilumą kaupė krūvos senų rūbų, ant stalo buvo sukauptos įvairių maisto produktų atsargos arba jų likučiai. (Pasijutome tarsi neprašyti svečiai.) Ačiū dievui, ten lankėmės tuo metu, kai šių daiktų savininkai buvo išvykę, nes radus juos namie, neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę.. Vėliau apžiūrėjome kelias sales, kuriose tikriausiai vykdavo įvairūs renginiai, arba buvo sportuojama, ten radome senų laikraščių bei vaikiškų žaislų. Šiek tiek pafotografavome. Vėliau, proto balso paskatinti, po truputį artėjome prie lango, pro kurį patekome į vidų ir užbaigėme šią ekskursiją.



Griuvėsiai Subačiaus gatvėje

•2007 lapkričio 22 • 8 Komentaras

Važiuojant pro Markučius neretas pastebi įspūdingų gabaritų senovinį mūrinį pastatą, apraizgytą mediniais pastoliais. Pastato dabartinis adresas yra Subačiaus g. 83. Apie šį mistinį objektą informacijos yra mažai. Naršant internete paaiškėjo tokie faktai: tai gamybinės paskirties objektas, stovintis ant 56 arų sklypo, kuris šiuo metu yra parduodamas ir yra vertinamas 8,5 mln. litų. Statinio amžiaus tiksliai nustatyti nepavyko, tačiau yra žinoma, kad jis yra 1860 – 1914 metų periodo ir yra įtrauktas į InterSAVE sistemą. Tikslios pastato paskirties sužinoti nepavyko. Vieni teigia, kad tai buvusi lentpjūvė, kiti teigia, kad plytinė, treti – alaus darykla. Gali būti, kad paskirtis keitėsi laikui bėgant. Pastato būklė itin prasta – tiksliau avarinė. Pastato fasadas jau daugelį metų stovi apsuptas svyrančių pastolių, kurie laukia savo griuvimo dienos. Perdengimai, sienos, stogas ir laiptai daugelyje vietų sugriuvę todėl viduje be galo daug plytų ir kitų nuolaužų. Vaikščioti pastate ar šalia jo po pastoliais nėra saugu. Kiek geresnės būklės yra pagalbinės patalpos, bet jas vietiniai gyventojai pavertė sąvartynu, kuris greitai pildosi ir įeiti nėra taip lengva ir malonu. Didelė pastato dalis išlikusi autentiška, tačiau yra ir sovietų laikų priestatų bei „korekcijų“, kaip antai garažai ar kitos pagalbinės patalpos. Remiantis nekilnojamojo turto bendrovės skelbimu, parengtas rekonstrukcijos projektas, pagal kurį bus pastatyti ~ 6000 kv.m gyvenamosios paskirties pastatai.

Daugiau informacijos:

http://www.paveldas.vilnius.lt/objektas.php?ID=6609&nID=22362&gID=18

http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=2167

http://www.inreal.lt/nauja_statyba/68


Pučkorių patrankų liejykla

•2007 lapkričio 19 • 4 Komentaras

Pučkorių patrankų liejykla, o tiksliau jos pamatai bei griuvėsiai yra Pavilnių regioniniame parke, ties Vilnios kilpa, visai netoli Pučkorių atodangos. Likusi iškasto vandens kanalo atkarpa bei masyvių akmeninių sienų likučiai byloja apie svarbų strateginį objektą, stovėjusį čia daugiau kaip prieš keturis amžius. Deja bėgant laikui bei keičiantis statinio paskirtims, autentiškas pastatas sunyko beveik iki pamatų. Tiesa, šalia dabar stovi gerokai „jaunesni“ pastatai, priklausę čia veikusiam fabrikui. Pastarieji yra visiškai neprižiūrimi. Matyt jie yra vis dar valstybės, o ne privačiose rankose todėl dėmesio sulauks negreit.Į visas patalpas šiuo metu įėjimas yra atviras, todėl čia stipriai pasidarbuota vandalų bei ilgapirščių. Viskas kas buvo bent kiek vertinga jau seniai išnešta. Metalinės konstrukcijos, vamzdžiai, elektros instaliacijos elementai, bei kiti metaliniai daiktai nupjauti ir išvežti. Dar prieš pusmetį kieme stovėjusio sunkvežimio kėbulo dabar jau nėra – pavirto keliais šimtais litų metalo supirktuvėje. Pastate galima atpažinti kai kurias cechų, administracines, gyvenamąsias ir kitas patalpas. Pastate įrengti krovininių automobilių garažai su remonto dirbtuvėmis, sandėliai, rusys. Stebėtinai gerai išsilaikiusios patalpos antrajame aukšte. Čia būta biurų arba gyvenamosios patalpos. Nepaisant to, kad laiptus į šias patalpas yra apraizgęs didelis medis (matosi kiek laiko šie pastatai neprižiūrimi) – antrajame aukšte kambariuose dar puikiai išsilaikiusios sienų dailylentės bei kita vidaus apdaila. Be abejo šis privalumas nebuvo nepastebėtas – aptikome benamių įkurta „vasaros rezidencija“. Kitas patalpas nuniokojo ne tik žmonės bet ir klimato sąlygos. Temperatūrų svyravimas ir drėgmė stipriai ardo pastatus ir daro juos nesaugiais. Statiniuose, kuriuose perdengimai tarp aukštų yra medinai, drėgmė bei varvantis stogas padarė daug žalos. Perdengimai beveik supuvę, o stogo apšildymas net įgriuvęs su visa apšildymo medžiaga – perlitu. Vienos patalpos tapo paukščių prieglobsčiu, kitose, kaip minėta, kartais glaudžiasi benamiai.



Artileriniai įtvirtinimai

•2007 lapkričio 17 • 9 Komentaras

Vilniaus mieste bei aplink jį gausu gynybinių įtvirtinimų, likusių nuo karo. Dauguma jų pastatyti lenkų iniciatyva, norint Vilnių apsaugoti nuo puolimo paverčiant jį tvirtove. Dabar šie objektai niekam nepriklauso ir stūkso nenaudojami. Kai kurie yra užrakinti ar užvirinti, kiti – atviri. Remiantis Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos skelbiama informacija, ruošiamas bendras šių įtvirtinimų panaudojimo planas.

Mūsų kūrybinė – ekspedicinė grupė surengė išvyką į vieną, turbūt geriausiai visuomenei žinomą, objektą – Belmonto parke įrengtus artilerijos įtvirtinimus. Įtvirtinimai stūkso šalia Pučkorių atodangos ir yra nesunkiai aptinkami. Priėjus prie įtvirtinimų mus pasitinka parko direkcijos parūpinta informacinė iškaba apie Vilniuje esančius įtvirtinimus. Vienas požeminių įtvirtinimų įėjimas yra visai arti tako, kitas – kiek toliau miške ir sunkiau pastebimas. Įlindus į vidų matome tipišką vaizdą, būdingą tokioms apleistoms vietoms. Drėgmė, pelėsiai, purvas, šiukšlės bei aprašinėtos sienos – nieko stebinančio. Leidžiantis laiptais žemyn galima pajausti, kad laiptai yra gerokai sudilę – matyt vaikščiota čia buvo daug. Vos nusileidus pastebime, kad esame gana giliai po žeme ir dienos šviesa čia jau beveik neprasiskverbia. Nuo čia prasideda tiesus, siauras tunelis iki kito įtvirtinimų įėjimo. Kiek nejaukiai tunelyje sklinda praeivių balsai, kurių aidas prasiskverbia pro vieną iš įėjimų. Labai nustebino tai, kad pats tunelis, priešingai nei jo įėjimai, yra švarus. Prieš dešimt ar daugiau metų vienas iš tunelio galų buvo užverstas smėliu ir norint praeiti tekdavo šliaužti palei lubas. Šiandien smėlio nė kvapo. Matyt šie požemiai nėra tokie apleisti kaip atrodo. Vis dėlto kažkas pasirūpino, kad turistai ir įvairūs smalsuoliai galėtų saugiai, be vargo čia įeiti.


Senoji centrinė Vilniaus elektrinė

•2007 lapkričio 13 • 3 Komentaras

Senoji Vilniaus elektrinė

Šalia Mindaugo tilto esanti Vilniaus elektrinė – reikšmingas statinys senajam Vilniui. Ji buvo atidaryta 1903 m.ir kainavo 680 000 rublių. Elektrinė buvo dviejų dalių, kurios turėjo skirtingą architektūrą. Pastato dalys buvo vieno ir trijų aukštų. Vieno aukšto pastate veikė mašinų salė ir katilinė. Trijų aukštų pastato pirmame aukšte įrengta elektrinės raštinė, antrame – elektrinės viršininko, vyr. mechaniko ir vyr. energetiko butai, trečiame – akumuliatorių baterija pusrūsyje – penki butai žemesnio rango personalui. Pastačius Elektrėnų elektrinę, Vilniaus elektrinė prarado svarbą elektros energijos tiekimo sistemoje ir 1998 m.galutinai nutraukė veiklą. Tai pirmoji viešoji elektinė tiekusi elektros energiją gyventojams, gatvių apšvietimui bei pamonei.

Elektrinės simboliu laikoma skulptura, dar dabar išlikusi ir tuo išskirianti buvusios elektrinės pastatą iš kitų. Skulptoriaus A.Balzukevičiaus skulptūra „Elektra“ vaizduoja moterį su laurų vainiku ant galvos, dešinėje rankoje laikančia žibintą su elektros lempute, o iškelta kairiąją ranka skelbiančia naujos – šviesos eros pradžią.

Centrinė elektrinė tapo vietinės reikšmės technikos istorijos paminklu – šiuo metu joje įsikūręs energetikos muziejus. Be to, apleistuose elektrinės patalpose karts nuo karto rengiami masiniai renginiai jaunimui, tokie kaip: “1 Gram of Eros“ ar “Kunigunda Lunaria 2007“.