Apleistas Bradeliškių vandens malūnas

27 km nuo Vilniaus, važiuojant Kernavės kryptimi, vos pravažiavus Dūkštų miestelį, ant kairiojo Dūkštos upelio kranto stovi pusiau sugriuvęs pastatas, buvęs malūnas. Statytas XX a. pirmajame dešimtemtyje, 1972 m. malūno pastatas buvo iš dalies restauruotas ir pritaikytas laisvalaikio poilsiui, tačiau keičiantis savininkams buvo paliktas be priežiūros. Malūną būtų galima rekonstruoti, tačiau tam reikia apie 200 000 Lt. Šiandien jis stūkso apaugęs krūmais, medžiais, kiauru stogu, apipaišytomis sienomis ir toli gražu neprimena savo paskirties.

(šaltinis: http://www.mmlab.ktu.lt/mmlab/Utena/monument-5.html)

Vandentiekio stočių cechas

Pirmas vendentiekio stočių cechas – 2 aukštų pastatas prie pat Neries kranto (Verkių g. 72a). Jis veikė maždaug nuo 1959 iki 1990 metų. Per 18 metų jis pasikeitė neatpažįstamai.

Vandenvietė Jeruzalėje

Tiesiog pora nuotraukų iš vandenvietės Jeruzalės mikrorajone.

Žiemą abu rezervuarai buvo tušti. Kaip pastebėjome, rezervuare visai neblogai jaučiasi ančiukų porelė.

Nufotografuoti kitą piešinio dalį nepavyko – išsimaudyti pavasario pradžioje visiškai nesinorėjo.

Nedidelis šiltnamių kompleksas

 

 

 

Žemutiniame Pavilnyje, Žemojoje gatvėje netoli geležinkelio bėgių atsitiktinai aptikau keistą objektą – kadaise stovėjusį pastatą, su daugybe aplink jį išsidėsčiusių pailgų stačiakampio formos pamatų – lyg kokios kapinės. Visas statinys taip apaugęs krūmais, medžiais ir žolėmis, kad pasidarė aišku kodėl vasarą jo nepastebėdavau. Statinys toks netipiškas, kad iš pradžių buvo sunku nustatyti bent apytikrę pastato buvusią paskirtį, tačiau iš arčiau galima pastebėti daug šio pastato istoriją išduodančių pėdsakų. Visų pirma, tai į akis krenta įvairių molinių vazonų šukės, daug sudaužyto stiklo ir po žeme išvedžioto vandentiekio. Specialistas gal ir iš tolo butų pasakęs, kad tai turėjo būti šiltnamių kompleksas, kitaip tariant čia kažką augino. Šiaip pastato struktūra primena kokio botanikos sodo statinių ar panašią struktūrą – drėkinimo sistema, vandens rezervuaras (šulinys, kuris ir dabar pilnas vandens), rūsiai (sandėliai), betoniniai paaukštinimai patogiam šiltnamio aptarnavimui, kaminas šildymo sistemai ir t.t. Viskas kaip ir aišku – nieko intriguojančio, tačiau vaizdas vertas nuotraukos.

 

 

Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė

Naujoji Vilnia. Didelis ligoninės pastatų kompleksas, hektarai aptvertos teritorijos ir rudeniškai vaiduokliškas vaizdas. Tarytum didelis parkas, liūdnas ir niūrus parkas, kuriame atokiau nuo kitų pastatų stovi pamirštas ir jau apie dekadą nefunkcionuojantis pastatas. Ligoninės teritorijoje sutiktos dvi baltais chalatais vilkinčios moterys paaiškina, kad tai buvęs VAIKŲ SKYRIUS ir jau apie dešimt metų jis yra neveikiantis. Išgirdus, kad tai psichiatrijos ligoninės vaikų skyrius entuziazmas ten apsilankyti kiek atvėso. Įėjus vidun greitai supranti, kad ekskursija nebus maloni – pastatą, kuriame turbūt nebelikę nei vieno sveiko lango, kiaurai veria vėjas, varva lubos ir byra tinkas. Pastatas siaubo nesukelia, tačiau vaikų žaislai ir piešiniai ant sienų sukelia šiurpiai liūdnas emocijas. Daugybė palatų ir procedūrinių kabinetų, kurie išklijuoti plytelėmis, poilsio kambariai bei priimamasis gerokai išskiria šį pastatą iš kitų, kuriuose esu apsilankęs. Prietaringiems ar jautriems žmonėms nerekomenduočiau čia eiti. Pastatas rudeniškame fone ir varnų debesyje tikrai atrodo mistiškai (o gal romantiškai) vaiduokliškas. Įdomu tai, kad toks didelis pastatas neturi adreso – matyt tikrai seniai pamirštas.

http://www.rvpl.lt/

http://www.youtube.com/watch?v=SqIfKmw7LlE – skaitytojo Laurio sukurtas video klipas

Pridedu daugiau foto (atsiželgiant į susidomėjimą objektu)

Panerių tunelis

Bevaikščiodami Vilniaus priemiestyje, Paneriuose, Zuikių gatvėje galime užtikti didingo Panerių geležinkelio tunelio liekanas. XIX amžiaus pabaigoje statyto tunelio gylis siekia 427 metrus. Pasak istorinių šaltinių, 1859 metais buvo nuspręsta iškasti du tunelius, kurie tapo pirmaisiais ne tik Lietuvos žemėje, bet ir visoje tuometinėje Rusijos imperijoje. Vienas jų buvo Kauno, o kitas – Panerių tunelis. Antros versijos šalininkai teigia, kad šie statiniai nebuvo būtinybe, o tik valdininkų noras įsiteikti imperatoriui Aleksandrui II, mat caras mėgęs ilsėtis Šveicarijoje, susižavėjo Alpių kalnuose iškirstais tuneliais, ir norėjo ką nors panašaus turėti savo šalyje. Tą žinodami, caro pavaldiniai nusprendė įrengti tunelius ir rado jiems vietą Lietuvoje.

Panerių tunelis minimas įvykiuose, kurie yra reikšmingi mūsų šaliai. Dramatiški Lietuvai buvo 1831 metai, kai lietuvių sukilėliai čia susikovė su caro kariuomene, bandydami užimti Vilnių. Skaudžią statinio praeitį mena ir antrojo pasaulinio karo metai, kai šiuo tuneliu tūkstančiai žmonių buvo vežami į masinių žudynių vietą Panerių miške. Būtent po šių įvykių Panerių tunelis buvo trijuose vietose išsprogdintas ir privirtęs smėlio.

Tunelio nebeatstatė – šiandien didingo statinio skliautai slepia pirmųjų geležinkelių tiesimo istoriją. 2004 metais įėjimas į tunelį buvo galutinai uždarytas, siekiant apsaugoti jame gyvenančius retus šikšnosparnius. Tačiau, nors Aplinkos ministerijos teigimu, tunelis gerai apsaugotas, pro spygliuotą vielą matomi jame besimėtantys sulaužyti inkilai bei šiukšlės liudija visai ką kitą – reti šikšnosparniai nėra apsaugoti nuo vandalų išpuolių. Panerių tunelyje žiemoja vandeniniai ir kūdriniai pelėausiai. Kudrinių rūšies atstovai yra saugomi visoje Europos Sąjungoje. Kyla klausimas – ar čia nepakankamo vyriausybės susirūpinimo ir apsaugos kaltė ar visgi tai priklauso nuo pačių žmonių ir jokių taisyklių nepripažįstantys jaunuoliai, laužysis į vidų kokia bebūtų tunelio apsauga? Belieka tik spėlioti ir tikėti, kad šis Lietuvai reikšmingas statinys bei jo gyventojai išliks ir jo vietoje neatsiras nauji modernus statiniai žlugdantys istorinį paveldą..

Apie retus šikšnosparnius Panerių tunelyje:

http://www.lrytas.lt/?data=20071103&id=11940943031192704872&view=4

Apleistas vienuolynas arba “Satanhaus’as“

Bevaikštant po Vilniaus senamiestį, pasukus viena iš gatvelių vedančių link Dominikonų gatvės akį patraukia didžiulis niūrus pastatas, didelėm skylėm vietoj langų, aptvertas tvora. Ilgaamžis vienuolynas turi savo istoriją. Pasakojama, kad Dominikonų vienuolynas nuo pat įkūrimo 1501 m. turėjo labai didelius dviejų ar net trijų aukštų rūsius, o juose iš viso buvo palaidota apie keturis tūkstančius žmonių. XVIII a. maro epidemijos metu, kai žmonės mirdavo tiesiog gatvėse ir jų nespėdavo laidoti, kūnus tempdavo ir sumesdavo tiesiai į kriptą pro rūsio langus. Kalbama, kad Dominikonų vienuolyno požemiai buvo labai ilgi ir vedė net iki Pilies gatvės. Po 1863 m. sukilimo carinė valdžia nusprendė juos užmūryti – manyta, kad jais galėjo naudotis sukilėliai. Saugoti įėjimų į požemius buvo pastatyti kareiviai. Naktį vienas jų susidūrė su požemių vaiduokliu, baltai apsivilkusiu vienuoliu, tiesusiu į jį rankas. Nuo to laiko daugiau niekas nebūdėjo požemiuose ir atsisakė artintis prie Dominikonų vienuolyno.
Šiandien vilniečius šiurpina kitos istorijos susijusios su šiuo pastatu. Nuo 1993 m. kuomet iš čia išsikraustė kelerius metus gyvenę dominikonų ordino nariai, pastatas tapo apleistas. Buvęs vienuolynas pasidarė populiaria jaunuolių susibūrimo vieta. Satanhausu pravardžiuojame pastate vyksta orgijos, neva viename iš anto aukšto patalpų yra akmeninis altorius prie kurio vyksta aukojimai. Kitų metų pabaigoje, pastatą žadama renovuoti, tačiau ateinančią žiemą, pavasarį ir galbūt vasarą, jis dar tarnaus benamiams ir pramogų ištroškusiam jaunimui.

Geležinis kablys – buvę geležinkeliečių rūmai

Prie pat stoties rajono, Kauno gatvėje į akį krenta didžiūlis apleistas pastatas – buvę geležinkeliečių rūmai, jaunimo praminti “Kabliu”. 1956 m. pastatyti daugiau nei 3200 kvadratinių metrų ploto rūmai yra sovietinės epochos simboliu. Pastatas žinomas buvo ne tik sovietmiečiu, bet ir 2-oje 90-ųjų pusėjė mėgiamas neformalaus jaunimo. Nuo 1997 metų pastate įsikūrė alternatyvios muzikos mėgėjų susibūrimo vieta – klubas „Geležinis kablys“, kuris kėlė pareigūnų susirūpinimą dėl saugumo bei neva jame platinamų narkotikų.. Po rūmuose įvykusių kelių gaisrų, pastatas uždarytas jau keletą metų, tačiau net ir praėjus ilgam laiko tarpui, jis nėra užmirštas – šiais metais jame vyko elektroninės muzikos renginys“1 Gram of 2009”. Čia buvo planuojama įgyvendinti ir kitą renginį, skirtą besidomintiems alternatyvia muzika “Terraport”, tačiau dėl patalpų būklės, leidimas rinktis Geležinkėliečių rūmuose nebuvo suteiktas. Kaip teigiama šiuo metu pastatas yra avarinės būkles ir nežinia kada jame bus pradėtas remontas- tikėkimes šis architektūros šedevras kada nors atgis ir vėl surinks jį pamėgusį jaunimą.

Apie “Geležniame kablyje” vykusį gaisrą:

http://new.tv.lt/mconsole.asp?id=DAD1199D-BAD4-4FDF-80BE-4C4297EA8C50

Sapiegų rūmai

Pro pagrindinius vartus iš Antakalnio gatvės pusės veda alėja link buvusių Sapiegų rūmų. Vienintelis brandžiojo baroko (XVII a. paskutinis dešimtmetis) rūmų ansamblis išlaikęs pagrindinius teritorijos kontūrus ir svarbiausius ansamblio kompozicijos elementus šiuo metu stovi išdaužtais langais, užkaltomis durimis, apaugęs medžiais ir krūmokšniais. O kadaise, tiksliau 1691 m.čia gyveno viena didingiausių LDK šeimų – Sapiegų šeima, turėjusi 8 ha parką aplink rūmus. Rūmus juosė tvora su dvejais barokiniais vartais, kurie yra išlikę iki šiol. Dabartinę išvaizdą rūmai įgavo XIX a. viduryje po rekonstrukcijos, kadangi per sukilimą 1794 m. rūmai buvo sužaloti. Istorijos bėgyje čia buvo ligoninė, karo mokykla, kareivinės. Rūmų fasadai, nors ir perdirbinėti, vieni iš nedaugelio Lietuvoje išlaikė brandžiojo baroko formas ir itin vertingą skulptūrinį dekorą. Šiuo metu parko teritorijoje yra ligoninė, gyvenamieji namai ir kiti statiniai. Mūsų žiniomis apleisti Sapiegų rūmai priklauso Turto fondui. Labai gaila, kad valstybė nesirūpina šiuo nuostabiu kultūros paveldu.

Buvęs karininkų bendrabutis

Vieną, gana ankstyvą sekmadienio rytą mūsų komanda nusprendė aplankyti apleistą karininkų bendrabutį. Sužinoję pastato koordinates, patraukėme į Antakalnį, o tiksliau – į Sapiegos g. 19 stovintį daugiaaukštį statinį. Kiek teko girdėti, šis objektas būdavo prisimenamas tik tais atvejais, kai jame kildavo gaisras, žūdavo ten gyvenęs žmogus ar įvykdavo koks kitas nelaimingas atsitikimas. (Daugiau informacijos apie gaisrą pastate čia: http://alfa.lt/straipsnis/140210). Stebino tai, kad tokio dydžio pastatu niekas nesirūpina.. Juk ir vieta nebloga, o ir bendrabučio panaudojimo galimybės nemenkos..? Tačiau mus pasitiko tik tušti langai bei užrakintas įėjimas. (Na, nebūtumėm mes, jei nerastumėm, pro kur įsmukti nepastebėtiems.) Apsižvalgę ir apsvarstę kelias galimybes, pasirinkome pačią saugiausią: lipti pro išdaužtą langą, nes šansas leistis šlapiu sniegu padengta siena į kelių metrų gylį neatrodė labai viliojantis! Todėl taip ir padarėme. Panaudoję „išskirtinius“ alpinizmo gabumus įsigavome vidun. Bendrabutis pasižymi aiškia ir suprantama struktūra: visuose aukštuose išsidėstę koridoriai ir daugybė kambarių. Pačiame pirmajame radome visko, ko būna apleistose vietose: stiklų, remonto likučių, statybinių nuolaužų, šiukšlių ir panašių dalykų. Tačiau toliau darėsi įdomiau..Neapleido nuojauta, kad pastatas nėra toks jau negyvenamas, įspūdį stiprino patys įvairiausi garsai. Kažkur lašėjo vanduo, pro tuščius langus girdėjosi triukšmas iš gatvės, vaikštant traškėjo visokios nuolaužos. Baisiausia, kad pastatas tikrai labai didelis ir niekad negali būti tikras, ką rasi kitame kambaryje.. Pakilus į trečią aukštą mus pasitiko aštrus alkoholio tvaikas ir tapo aišku, kad gandai apie tai, jog šis pastatas – puikus valkatų prieglobstis pasitvirtino. Vaizdas išties pribloškiantis…pasirodo, kad dabartiniai bendrabučio gyventojai jau pradėję pasiruošimą žiemai. Radome apšiltintą ir paslėptą patalpą, tikriausiai skirtą miegojimui, o kiek tolėliau ir likusią „buto“ dalį. Ant sienos juodavo buvusio gaisro požymiai, šilumą kaupė krūvos senų rūbų, ant stalo buvo sukauptos įvairių maisto produktų atsargos arba jų likučiai. (Pasijutome tarsi neprašyti svečiai.) Ačiū dievui, ten lankėmės tuo metu, kai šių daiktų savininkai buvo išvykę, nes radus juos namie, neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę.. Vėliau apžiūrėjome kelias sales, kuriose tikriausiai vykdavo įvairūs renginiai, arba buvo sportuojama, ten radome senų laikraščių bei vaikiškų žaislų. Šiek tiek pafotografavome. Vėliau, proto balso paskatinti, po truputį artėjome prie lango, pro kurį patekome į vidų ir užbaigėme šią ekskursiją.